Transmisinės alyvos

Transmisinės alyvosTransporto mašinose variklio alkūninio veleno sukamasis judesys perduodamas ratams per transmisiją. Transmisijos būna mechaninės, kai judesys perduodamas krumpliaračiais, ir hidraulinės, kai – skysčiu. Paprastose mechaninėse transmisijose pavaros būna perjungiamos rankiniu būdu, o hidraulinėse – automatiškai. Pastarosiose alyva, be tepimo, dar atlieka ir jėgos perdavimo funkcijas – valdo perjungimo įtaisus. Todėl jų savybės, lyginant su mechaninių pavarų alyvomis, skiriasi.

Bet kuriuo atveju, transmisijos agregatams naudojamos alyvos yra kitokios, nei naudojamos varikliams. Jų darbo sąlygos skiriasi žemesne temperatūra ir tuo, kad į jas nepatenka degimo produktų, tačiau transmisijos sistemose didesni kontaktiniai slėgiai, kurie šiuo atveju yra lemiami. Parenkant alyvą reikia atsižvelgti į pavaros tipą, darbo ir aplinkos temperatūrą, krumplių slydimo greitį ir paviršių šiurkštumą, transmisijos ir sandarinimo detalių medžiagas bei perduodamos apkrovos dydį ir jos pobūdį. Pagal pritaikymą prie pavaros tipo alyvos būna paprastosios, netinkančios hipoidinei pavarai, hipoidinės, – tik hipoidinėms pavaroms ir universaliosios, – tinkančios visų tipų mechaninėms pavaroms. Ir variklinių, ir transmisinių alyvų patys svarbiausi rodikliai – jų klampa ir kokybė.

Nuo alyvos klampos priklauso mašinos pajudėjimo iš vietos ir pavarų perjungimo lengvumas žiemą, galios nuostoliai, degalų sąnaudos, alyvos keliamoji geba, krumpliaračių išdilimas, sujungimų sandarumas. Kai klampa per didelė, padidėja išdilimas, nes alyva sunkiau patenka į trinties vietą, kai per maža, – taip pat, nes silpnesnė jos plėvelė. Kai didesnis velenų sukimosi dažnis, glotnesni krumplių paviršiai, mažesnė apkrova ir perdavimo skaičius bei žemesnė aplinkos temperatūra, alyvos klampa turi būti mažesnė. Mažiausią klampos reikšmę riboja karterių sandarumas ir krumpliaračių išdilimas. Alyva turi būti vertinama kaip transmisijos konstrukcijos elementas.

Transmisinių alyvų pagrindinės funkcijos yra:

• mažinti pavarų krumpliaračių trintį ir dilimą
• juos aušinti ir saugoti nuo korozijos
• sandarinti sujungimus.

Kad alyva galėtų atlikti šias funkcijas yra svarbios tokios jos savybės:

• klampinės, apibūdinančios alyvos tekumą. Jos įvertinamos alyvos klampa aplinkos ir darbo temperatūrose, stingimo temperatūra ir klampos indeksu;
• tepimo, nuo kurių priklauso detalių išdilimas (įtakos turi alyvos klampa, dilimą mažinantys priedai, mechaninių priemaišų ir vandens kiekis, putojimas). Tepimo savybės įvertinamos pagal išdilimą, atliekant trinties bandymus;
• antioksidacinės, apibūdinančios alyvos cheminį stabilumą aukštoje temperatūroje (priklauso nuo alyvos cheminės sudėties ir priedų. Alyvai oksiduojantis joje kaupiasi dervos ir rūgštys). Įvertinama pagal alyvos klampos ir nuosėdų kiekio pasikeitimą bandant;
• antikorozinės, įvertinančios alyvos polinkį sukelti koroziją (priklauso nuo alyvoje esančių aktyvių rūgščių, vandens ir sieros kiekių). Įvertinama pagal plieninės arba varinės plokštelės korozijos laipsnį;
• poveikis riebokšliams, kuris apibūdina alyvos poveikį sandarinimo riebokšlių senėjimo (išburkimo arba sukietėjimo) spartai. Esant cikloalkaninei alyvai, riebokšliai labiau išburksta negu esant alkaninei. Skiriamųjų priedų aktyvūs sieros junginiai riebokšlius vulkanizuoja, padidindami jų trapumą. Įvertinama pagal riebokšlių tempimo stiprumo jėgos ir tūrio pakitimus;
• garingumas ir užsidegamumas, turintys įtakos alyvos gaisrinėms savybėms, kurios apibūdinamos plyksnio temperatūra.